Pažadins bures ne vėjas,

 Tamsos nasruose spinduliai

 Tik pavirsta į naktį.

 Begalė vėlių regėjo,

 Kaip atsimušė bangos

 Į trupantį ašarom akmenį.

 Prikelia miegantį medį,

 Neprabudę, ugny tebegimstantys

 Vakaro toliai.

 Atpažino, sveikino vedlį

 Amžinai susisukę,

 Žalčiais išsibudinę broliai.

 

 Išvaduotą kryžkelės grobį,

 Smėlio kopomis vedė

 Ir rodė kelią iš žemės.

 Užsitraukia debesys juodi,

 Tik ramybė žvaigždžių

 Į nebūtį akliną slepias.

 Kol į pilnatį žvelgė akys,

 Neprabėgo naktis

 Net akimirka tęsėsi amžiais.

 Nesugrįšime namo patys,

 Išdžiovinę irklus

 Palydėsime vakarą paukščiais...